Aš nebejaučiu,
kai kapoja į jau iškąstą žaizdą,
nes kapoja į tuštumą;
aš neverkiu,
kai jaučiu srovenančius šešėlius
dvelkiant mano skruostais,
kai skruostų nebeturiu;
aš nesu, kai , rodos, skauda
už plakančių plaučių
širdies vietoje,
kai būna
liūdna, kai
baltos nosinaitės krenta
žemėn.
Ir kai per tylu,
nugriaukite tiltus...
aš noriu perplaukti upę.
|
