Vieną dieną pasižiūriu - ogi visas dangus nusileido į seną bliūdą! Daugybė mažyčių žvaigždučių man priminė šiaurės pašvaistę, kurios neesu mačius... Mintimis skridau paukščių taku... Pajutau grožį ir stebuklą. Bėgau basomis, auksiniu žvaigždžių keliu, apimta neapsakomos euforijos. Bėgau į niekur. Bet tai nebuvo svarbu. Jų šviesa švelniai apglėbė mane. Vedė į priekį...
Tačiau po kelių sekundžių atsibudau: aš stoviu basomis kojomis balkone, -1°C, žiūriu į seną bliūdą, kažkodėl neišmestą, paliktą balkone, apšviestą šaltos saulės, pripildytą lietaus vandens, kuriame nuo šalčio prisirinko ledukų.
Bet keliom sekundėm senasis bliūdas buvo tapęs ypatingu, magišku tiltu į svajonių erdves...
|
