Julijonas Martinaitis gimė 1934m., Joniškio rajone, vienkiemyje.
1948.05.22d. ankstų pavasario rytą, kažkas pabeldė į langą. Nebuvom, nei gyvulių šėrę, nei patys valgę..
Girdėjau tik sakinį „Renkitės, būsit išvežti“.
Vagonuose buvo nuo 60 iki 70 kalinių, tremtinių. Praktiškai neįmanoma buvo praeiti neužkliudžius. Ant savo pasiimtų daiktų visi gulėjome.
Mūsų vagonas buvo 22, o iš viso vagonų traukinys tempė 62.
Po 16 dienų kelionės traukiniu, Krasnojarsko mieste, Sibire, pagaliau sustojome.
Kitą dieną pakvietė mus į kontorą, o ten darbų skirstymas. Tėvukas mokėjo rusų kalbą, tai bent galėjom susikalbėti. Tas tikrai pagelbėjo.
Tėvukas su vyresniuoju broliu išėjo lentų pjauti. Darbas sunkus, tačiau maisto normos gerokai didesnės. Tie kurie dirbo miške, gaudavo duonos 1kg per dieną, o tie kurie nedirbo, gaudavo parai 200gr. Man darbo neatsirado..
Vasarą darbo nebuvo, tad veždavo į mišką padėti ten dirbantiems. Genėjau šakas. Ten dirbdamas papuoliau po rastu. Sulaužė blauzdą, buvo atviras lūžis, sutrupino pėdą.
Patekau į ligoninę, sugydė kaulą. Blogai uždėjo gipsą, nuo skausmo apalpau, pridariau į lovą. Trečia dieną nuvežė į kitą medicinos punktą. Su pirmuoju lėktuvu nuskraidino į Jarską, pas chirurgą. 2 mėnesius ten pragulėjau ir išsiuntę pas tėvus į namus. Po mėnesio reikėjo ten pasirodyti. Nuvažiavęs pasakė, kad niekas ne gija.
Kartą girininkas man davė kaime šaknelę. Pasakė, kad ryte prieš maistą išgerčiau pipiro didumo nekramtęs nuryčiau šaknelę.
Padėjo. Pradėjo augti mėsa. Vaistažolės šaknis vadinosi Baric. Viską užgydydavo.
Iki 1958m. ten ir prabuvau. Vyresnysis brolis ten vedė, o aš grįžau..
|
