Adolph de Meyer

(1868/09/03 – 1949/01/06)

Adolph de Meyer gimė 1868 m. rudenį Paryžiuje turtingoje Vokietijos žydo ir škotės šeimoje. Mokslus krimto Dresden’e, o 1893 m. (vos 25 metų), jau gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, tapo Karališkosios fotografijos draugijos nariu. Garsėjo elegantiškais to meto įžymybių ir aristokratų portretais. Fotografavo A. Rodin’ą, C. Monet, S. Bernhardt, karalių Jurgį V, karalienę Mariją ir kt.

Barono Adolph de Meyer autoportretas. Apie 1920 m
Baronienė Olga de Meyer 1897 m
Baronienė Olga de Meyer 1905 m
Josephine Baker 1925 m

Skirtingais gyvenimo periodais jis naudojo įvairias tėvo ir motinos pavardžių variacijas – Meyer, de Meyer, de Meyer-Watson, Meyer-Watson. Nuo 1897 m. žinomas kaip baronas Adolph Edward Sigismund de Meyer, o kai kurie šiuolaikiniai šaltiniai vadina jį baronu Adolph von Meyer arba baronu Adolph de Meyer-Watson. Kai kur minima, kad titulą jam suteikė Saksonijos valdovas Frydrichas Augustas III, kitur – kad kilmę paveldėjo iš senelio arba kad jis apskritai nebuvo kilmingas.

1890-aisiais de Meyer dievino piktorializmo estetiką, eksponavo toje dvasioje sukurtus portretus.

Jo užsimezgęs ryšys su egzotišku ir eksperimentuojančiu Ballet Russe (rusų baleto kompanija, kurios dauguma šokėjų atėjo iš Imperatoriškojo baleto) padėjo atsikratyti įprasto grožio suvokimo. Šokėjo Vaslav Nijinsky portretai padėjo jam parodyti slėpiningumą, o ne šaltą, tolimą, abstraktų piktorializmo grožį.

1895 m. de Meyer persikėlė gyventi į Londoną. Po ketverių metų vedė kilmingą italę Olgą Caracciolo, karaliaus Edvardo VII-ojo krikšto dukterį. Moteris vėliau pozavo daugeliui de Meyer nuotraukų. Kalbama, kad ši santuoka įvyko ne iš meilės, o vardan išskaičiavimo, kadangi de Meyer buvo homoseksualus, o jo žmona – biseksuali.

1903–1907 m. de Meyer darbai buvo spausdinami kas ketvirtį pasirodančiame Alfred Stieglitz žurnale Camera Work. Vyrai ilgus metus palaikė ryšius.

Garsus anglų mados fotografas ir portretistas Cecil Beaton de Meyer’į yra pavadinęs “fotografijos Debiusi”.

Bėgdami nuo finansinių problemų, atsiradusių Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, Olgos ir Adolfo šeima 1914 m. persikėlė į Niujorką, kur A. de Meyer tapo pirmuoju oficialiu Vogue ir The Vanity Fair žurnalų mados fotografu. 1922 m. jis priėmė [Harper’s Bazaar] pasiūlymą ir tapo vyriausiuoju žurnalo fotografu Paryžiuje, kur praleido 16 metų.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse de Meyer grįžo į JAV, kur suvokė, kad greitai besivystančios modernios fotografijos pasaulyje jis - atgyvena.

Adolph de Meyer mirė Los Andžele 1949 m., mirtis užregistruota Gayne Adolphus Demeyer vardu.

Didesnė dalis jo nuotraukų buvo sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą.

Baronas de Meyer laikomas Amerikos mados fotografijos kūrėju. Jo gyvenimo Londone periodu išskirtinis skonis, turtinė padėtis ir pomėgiai, taip pat ir seksualinė orientacija atvedė jį į aukščiausius visuomenės ir aristokratijos sluoksnius bei leido mėgautis aukščiausių valstybės asmenų dėmesiu jo kuriamam menui.

De Meyer karjeros pradžia sutapo su secesijos amžiumi Niujorke, Londone ir Vienoje, kuris kovojo už fotografijos vietą po saule. Ankstyvieji A. de Meyer portretai ar natiurmortai – tipiškas Edvardo laikų visuomenės atspindys, pasižymintis šviesumu, atstovaujančiu simbolistų idealams. Išsilaisvinę iš karalienės Viktorijos puritoniškų taisyklių, jo fotografuotos moterys save pristatydavo teatrališkai: pvz., viena de Meyer mūza plaukiodavo Venecijos Didžiajame kanale su leopardu glėbyje.

De Meyer titulas, socialiniai ryšiai, manieros ir skonis netruko sukelti sensaciją Niujorke, kur, kaip minėta, šeima persikėlė Pirmojo pasaulinio karo metu. De Meyer nuotraukose susijungė komercija ir meniškumas, triumfavo išraiškos laisvė. Ankstyvosiose de Meyer nuotraukose vyrauja elito moterys, vėliau dauguma modelių – aktorės ir šokėjos. Fotografo nuotraukos darė įtaką daugumos aktorių įvaizdžiui. Pastebima, kad jo nuotraukos pasižymi neasmeniškumu, jausmu, kad žmonės paverčiami statulomis, jose susijungia teatras ir fotografija. De Meyer vizija ir pėdomis sekė daugelis garsių to meto fotografų Alfred Cheney Johnston, James Abbe, Nickolas Muray. Tačiau pats de Meyer suvokė, kad jo kaip mados fotografo karjera tolina jį nuo meninių užmojų, todėl priėmė pasiūlymą keltis į Paryžių ir dirbti [Harper Bazar] vyriausiuoju fotografu. Per kelioliką metų Paryžiuje jis stengėsi pritapti modernizmo amžiuje. Nors Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jis jau buvo fotografinė atgyvena, tačiau jo įtaka jaučiama Horst P. Horst, George Hoyningen-Huene, Cecil Beaton, Man Ray darbuose.

Dirbdamas mados žurnaluose jis puslapius užpildydavo nuotraukomis su nuostabia šviesa ir detalėmis. Jis pirmasis pradėjo naudoti „kontrinį“ modelio apšvietimą. Jo daromose nuotraukose vyrauja nepriekaištingas stilius ir kompozicija, o pozos dramatiškos.

De Meyer nuotraukų vienas požymių – namų interjero panaudojimas. Dažnai baldai ar fotografavimo aplinka turi ne mažesnę reikšmę negu modelis.

Fotografas mėgo pabrėžti seksualias kūno formas; ir tai nebuvo taikoma tik moterų fotografijoms.

Jis ne tik dirbo Vogue ir kitų žurnalų fotografu; jis padėjo tų žurnalų puslapiuose spausdintoms fotografijoms tapti amžiaus nuotraukomis…

Kadangi A. De Meyer labai mėgo kurti nebūtas istorijas apie save, informacija apie jį gali būti netiksli arba neteisinga ☺

Barono Adolph de Meyer autoportretas įkvėptas senos drobės. Aapie 1897 m
Baleto šokeja 1910–1919 m
Brodvėjaus aktorė Jeanne Eagles
Coco Chanel 1923 m
Gloria Swanson 1921 m
Grafienė Margaret Emma Alice Asquith. Apie 1910 m
Grafienė Margaret Emma Alice Asquith. Apie 1910 m
Isabella Stewart Gardner 1906 m
Markizė Luisa Casati 1912 m. „Aš noriu būti gyvas meno kūrinys“
Moters portretas 1920–1930 m
Natiurmortas
Natiurmortas
Ponia W. R. Vanderbilt 1919 m
Ruth St Denis Omikos. Deivės apreiškimas. 1913 m
Sidabrinė kepurėlė 1912 m
Šokėja Ana Pavlova 1921 m
Šokių studijoje 1912 m

Petruška


1. aidas66    (2012 09 24 20:01)  
labai patiko nuotraukos.
 
2. Olga Vaikas    (2012 09 28 23:55)  
je ga