Prieš porą savaičių teko lankytis Italijoje, netoli Bolonijos. Žinojau, kad tame regione yra  Ferrari, Lamborghini ir Ducati gamyklos. Į Ferrari gamyklą papulti labai sudėtinga, turi būti klubo narys, turėti Ferrarį, ar bent jau sponsorių kuris atitiktų pirmuosius du kriterijus. Lamborghini gamykla kaip tik užsidarė. Taip, kad vienintelis variantas liko Ducati. Apsilankymas gamykloje ir Ducati muziejuje nieko nekainavo, taigi jei būsite Bolonijoje, nepatingėkite ir užsukite, tikrai verta. Juo labiau, kad tai vienintelė Ducati gamykla pasaulyje. Beje ar žinote kad garsusis Ferrari arkliukas pirmiau priklausė Ducati.

 

Buvo paskutinis liepos penktadienis. Po pietų laikiau egzaminą. Scenarijai buvo tokie „sukti“, o klausimai jiems tokie „užlankstyti“; pajaučiau kaip pradėjo džiūti mano smegeninė. Pagalvojau – gana. Atsistojau ir pažvelgiau atgal, auditorijoje likau paskutinis. Pradėjau krautis daiktus; marmurinis  prižiūrėtojos veidas nušvito. Ready?? Paklausė ji. YES I‘m Done – atsakiau. By The Way You Have To Tell Me Your Nationality; This Is Required Because You’ve Got Extra 30 Min For Your Exam?? – pareiškė ji. LITHUANIAN – atsakiau trumpai. ….. Ate, ate. Pakeliui į viešbutį galvoje vis užė dėstytojo pamokymai THINK ITIL, Think ITIL, think ITIL … Džiaugiausi, kad viskas pasibaigė, bet nesidžiaugiau kaip pasibaigėsi. Rezultatų teks laukti pora savaičių. Pradejau gailėtis, kad viešbutis per arti, iki jo vos 5 minutės  kelio. O man taip reikėjo prasivedinti. Tas vienvietis kambariukas mane varė depresiją, jame stengiausi būti kuo trumpiau. Nusimečiau „protingomis“ mintimis persmirdusį švarką, šokau į džinsus ir nusprendžiau kaip nors save pralinksminti. Jau vakar buvau nusižiūrėjęs tokią foto parduotuvėlę.  Negaišdamas laiko patraukiau link jos nes jau buvo pusė šešių. Svarsčiau kas mane labiau „pralinksmintų“: 35mm f1.8 ar 28mm f2.8. Pardavėjas sunkiai suprantamu londonišku akcentu man aiškino fotografijos „tiesas“, aš tik linkčiojau galva ir periodiškai keisdamas žodžius kartojau A-HA, YES, A-HA, YES ... Paprašiau, kad duotų pabandyti. 28mm lipo ir prilipo. Jo jau ir nenusiėmiau. Išėjęs pro parduotuvės duris kažkodėl nesijaučiau laimingas. Pradėjau svarstyti kodėl? Gal tai dėl to nelemto egzamino, o gal aš savo pirkiniu nepatenkintas?? Šiandien ryte po pusryčių dar permečiau visas apžvalgas, visi liaupsino 35mm, o aš išsirinkau 28mm apie kurį atsiliepimai buvo labai kontraversiški. Tą ryt nusivyliau savo ištikimu patarėju Kenrockwell‘u (www.kenrockwell.com), tas vyrukas matyt buvo aprašęs visus Nikono objektyvus išskyrus mano išsirinktąjį. Vis mąsčiau ir palengva broviausi Oxsfordo gatve; penktadienį ji panašėjo į silkių statinę. Kaip čia galima gyventi, nesuprantu kaip tie bėgikai gali čia lakstyti (o jų nemažai); ore tvyro tokia patrintų sankabų, sudilusių stabdžių kaladėlių ir išmetamųjų dujų tvaikas; tai ypatingai pasijaučia kai prarieda tie dviaukščiai autobusai. Šis tautų katilas tikrai ne man, trūksta erdvės, per daug visko čia. Iš Oxsfordo pasukau i Regento gatvę ir patraukiau link Piccadilly. Londone lankausi jau trečią kartą, bet dar niekad nesu čia buvęs.  Tą vietą įsivaizdavau kitaip; nieko mandro (kaip ten sako Kalėdų laukimas yra visada mielesnis už pačias Kalėdas). Ta vieta priminė Ispaniškus laiptus Romoje. Atsisėdau prie fontano, užsidegiau cigaretę ir palengva gurkšnojau  kavą. Laikas nuo laiko nuspausdavau užrakto mygtuką. Laikas pradėjo bėgti lėčiau, pradėjau jausti, kad atsigaunu. Gera atsipalaiduoti ir tiesiog stebėti kaip didmiestis  kunkuliuoja prieš tavo akis...