"...Mažojo princo planetoje visada augdavo tik labai paprastos gėlės, pasipuošusios viena vainiklapių eile; jos neužimdavo daug vietos ir niekam nekliudydavo. Tos gėlės pasirodydavo kurį nors rytą žolėje, o vakare jau išblėsdavo. Bet šita išdygo vieną dieną iš nežinia nuo kur atneštos sėklos, ir mažasis princas labai atidžiai stebėjo tą žolelę, nepanašią į kitas žoleles. Gal čia buvo koks naujos rūšies baobabas. Tačiau keras netrukus liovėsi augęs ir pradėjo megzti žiedą. Mažasis princas, matydamas, kaip kraunasi milžiniškas pumpuras, aiškiai nujautė, kad čia pasirodys koks stebuklingas regėjimas, tačiau gėlė, pasislėpusi žaliame savo būste, vis nebaigė gražintis. Ji kruopščiai rinkosi spalvas. Ji rengėsi pamažu, derino vieną prie kito savo vainiklapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi kaip aguona. Norėjo atsiskleisti visu savo grožiu. O, taip! Ji buvo didelė koketė!...........
Ir štai vieną rytmetį, kaip tik saulei tekant, ji pasirodė.
Ir, taip tiksliai viską susitvarkiusi, tarė žiovaudama:
- Ak, ką tik pabudau... Prašau atleisti... Aš dar visa susitaršiusi...
Mažasis princas neiškentė neparodęs, kad ja gėrisi:
- Kokia jūs graži!
- Gal ir taip,- švelniai atsiliepė gėlė.- Ir gimiau sykiu su saule..."
|
