|
Ryte šaltos žiemos vienos Tau metai ir mėnuo suėjo, Pasvėrei savo svorį tu, Ore plačiai rankas sudėjai. Ištiesus man, savas į priekį, Vardu šaukiau ateit glėbyn Aš vyliausi, kad tu paklausęs Žingsniuot pradėsi vis artyn.. Jos, kaip visuomet, liko tuščios, Tik mano akys pildėsi viltim, Kad greit į ranką įsikybęs, Tu eisi su manim pirmyn. Nusisukau išplauti puodo, Kuriuo kava aš dalinaus, Ir pajutau, kaip mano koją Tu pirštais spaudi vis stipriau… Taip šiandien tu pradėjai žengti žingsnį, Kurio aš laukiau jau seniai Tvirtai.. atsargiai… nenorėdamas suminti Tai, ką po kojomis išmėtyta matei. Linkiu aš sau… kad taip gyvenimu išmokyčiau tave aš žengti, Parklupusiam - išmokyčiau ištiest delnus, Kad tu išmoktum, jiems ištiesti ranką… Kad jie pakilę tau sakytu - Esi tu nuostabus ŽMOGUS…
|
