Aš norėčiau visiems atsidėkoti.

Padovanoti kažką kitokio nei aš pati, nei mano AČIŪ, nei šypsena, nei juokas. Žiedų taureles pripildyti brandinto tūkstančiais metų vyno, įberčiau lašelį lietaus lašo, kad ateitį padrąsintų. Aš būčiau ta citrina, kuri pernakt jums dainas dainuotų, virkdyčiau išsaususias akis vandeniu. Rankose atsineščiau obuolio žievę, nunokusio, rudens obuolio žievę. Nukločiau ja visas kvepiančias pievas, užgožčiau ryto  saulės aimanas- tik, kad jums atsidėkoti.

  Tik, kad, Tau, mano Lietuva padovanoti kviečių spalvos rytą, stoti į kelią ir iš kvapo atpažinti, svetima Tau netapti, mylėti ir branginti.