Redaktoriaus komentaras. Pradedame fotoKūdroje naują naujienų ir straipsnių seriją. Dalis straipsnių bus susiję su žinomais fotokūdros veidais, dalis su fototechnika ir manau, kad tai dar labiau pagyvins puslapį.
Malonaus skaitymo. Pirmasis iš jų yra apie Arnoldą Jurgaitį, vieną geriausių mūsų fotografų.
Dėkojame Vitai Jankauskienei už pateiktą interviu ir Arnoldui už pokalbį.
Vita Jankauskienė
Robin Hudas su fotoaparatu
Ar kada nors susimąstėte, kas sieja šaudymą iš lanko ir fotografavimą? Ir vienur, ir kitur reikia ypatingo atidumo bei tikslumo, padedančio pataikyti į taikinio centrą ar sugauti tą vienintelę, unikalią akimirką. Vilnietis Arnoldas Jurgaitis visa galva pasinėręs į šiuos pomėgius, tad laisvalaikiu jį tikriausiai sutiktumėm „apsiginklavusį“- jei ne skriemuliniu lanku, tai plačiajuosčiu fotoaparatu.
Šaudymas A.Jurgaičiui ne tik pramoga, bet ir sportas, lydimas varžybų jaudulio bei pergalės skonio: jis šaudymo aikštėje Lietuvos čempionato nugalėtojas, pasaulio šaudymo miške čempionate užėmęs 41-ąją, o Europos šaudymo miške čempionate – 27-ąją vietą. Nuo 2000 m. nacionalinės rinktinės narys.
Santūria, minimalistine estetika alsuojančias lankininko fotografijas galima išvysti virtualiose interneto galerijose (šiuolaikinio meno Saatchi galerija Londone, ZoneZero virtuali fotografijos meno galerija Los Angeles, Pixonnet gamtos fotografijos galerija Švedijoje), dalyvauta Lietuvoje rengtose parodose gamtos tematika, Prancūzijoje Pavillonnais foto klubo rengtuose seminaruose-konkursuose, autoriniai darbai yra iškeliavę į JAV, Ispaniją, Vokietiją, Prancūziją. Belieka palinkėti brandžios pirmosios personalinės parodos.
Papasakokite apie save – kuo užsiimate be šaudymo ir fotografijos?
Mokiausi Vilniaus 7-je vidurinėje, kur teko paragauti kietų fizikos pradmenų, vėliau - studijavau Gamtos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Didžiąją darbinės veiklos dalį sudarė pardavimų veikla – pradedant biuro įranga Konica Minolta bendrovėje, o paskutinius 11 metų – logistikos paslaugų pardavimai. Šiuo metu darbuojuosi UAB „Schenker“, vienoje iš pasaulinio didžiojo trejeto logistikos bendrovių.
Manoma, kad šaudymas iš lanko - viena seniausių iki šiol praktikuojamų sporto šakų, 1904 m. įtraukta į Olimpinių žaidynių programą. Prisipažinsiu: pasižiūrėjusi filmą apie Robiną Hudą, vaikystėje taip pat labai norėjau turėti lanką. Tik iššauti strėlių juo vis nepavykdavo... Esate šios sporto šakos entuziastas. Kaip jūs atradote šią sporto šaką? Kuo ji jus sužavėjo? Ar tai jūsų pomėgis, o gal – ir gyvenimo būdas?
Sportas lydi nuo jaunumės - irklavimas, lengvoji atletika, atletizmas, o pastaruosius 8 metus – ir šaudymas iš lanko. Kaip dažnai atsitinka, susipažinau su šiuo sportu per draugus. Kadangi darbinės veiklos intensyvumas augo, pačiu laiku šis sportas man tapo pilnaverčio poilsio atmaina. Šaudant jau taip yra, kad treniruočių metu praktiškai neįmanoma vystyti mintis apie tęstinus darbus – smegenys ir jutimai priversti dirbti visai kita vaga - įprasta šūvio seka, ritmiškas kvėpavimas, besikartojantys pasivaikščiojimai link taikinio bei tolygus emocinis krūvis veikia atpalaiduojančiai.
Kokių savybių reikia norint šaudyti iš lanko? O gal reiktų klausti kitaip – kokias savybes ši sporto šaka lavina?
Kadaise ginklu ar medžioklės įrankiu buvęs lankas tapo šaulio – lankininko instrumentu, pasididžiavimu, kurio dabartinės techninės savybės paverčia jį labai tiksliu įrankiu. Tiksliu tiek, kad, pavyzdžiui, ištiestoje rankoje degtuko galvutės uždengtas plotas be didesnių pastangų galėtų būti pasiektas strėle.
Kur slypi šaudymo iš lanko sėkmė? Pirmiausia judesių paprastume ir kontrolėje, kai kiekvienas vėlesnis šūvis pakartoja prieš tai vykusį. Eksperimentai ir improvizacijos šaudyme leistinos tik tiek, kad padėtų atsirinkti būtiniausius dalykus ir dar labiau supaprastintų judesių eigą. Šauliui būtinos savybės – savikontrolė, disciplina, racionalumas, pusiausvyra, jutimų ir judesių atmintis.
Judesio, pojūčių ir vaizdinių įtvirtinimas atliekamas pasąmonėje, kai šūvio metu belieka tik pakartoti tai, kas jau šimtus tūkstančių kartų buvo praeityje. Tai viena iš sporto šakų, kur be aiškaus tobulos judesių sekos įsivaizdavimo nėra galimas geras rezultatas. Šios sporto šakos išminčiai sako – kaip gali pataikyti į taikinio centrą, jei neįsivaizduoji mintyse kaip turėtum tai atlikti?
Lanko tempimui suteikiamas ypatingas dėmesys, tai atliekama labai kruopščiai ir visada vienodai. Tai savotiškas ritualas, kai tarp šaulio akių, jau žiūrinčių į taikinio centrą yra įterpiamas lankas su strėle ir taikikliu. Tempiamas lankas leidžia pajusti augančią jėgų įtampą, kuri galutiniame tempimo taške pavirsta pusiausvyra, o pastarajai nutrūkus pamatai rezultatą – strėlę, lekiančią į taikinio centrą.
Šauliui svarbi yra tik ta vienintelė į lanką įdėta strėlė. Mintys apie tas, kurios bus iššautos dar kiek vėliau gali tik trukdyti, todėl nepageidaujamos.
Atrodytų, kad tai nuobodus ir katorgiškas sportas. Vis tie patys kasdieniniai šimtai šūvių. Ir taikinys tas pats, ir aplinka nesikeičia. Iš tiesų šaudant tenka daug judėti – įsivaizduokime treniruotę iš 90 metrų atstumo, kai po trijų valandų šaudymo esate sukoręs penkis kilometrus vien tik strėlėm iš taikinio išsitraukti. Grynas oras, erdvė, strėlės skrydis link taikinio, vėjo kaita – suteikia nuostabų darnos su aplinka jausmą.
Ar svarbiau gerai praleistas laikas su bendraminčiais, ar įkvepia ir sportinis azartas, noras laimėti varžybose?
Man, ko gero, svarbiausia reguliarios treniruotės, kai gali ir pats susikaupęs padirbėti, ir su bendrašauliais pasidalinti mintimis, naujienomis, ir su jaunimu pabendrauti. Treniruočių draugai varžybose tampa varžovais, todėl treniruočių procese aptariami niuansai patikrinami dvikovose, ir kadangi ne visada jie būna sėkmingi, po varžybų tenka atsirinkti teigiamus ir neigiamus dalykus, numatyti, kaip toliau treniruotis. Noras laimėti per daugelį metų kiek keitėsi į norą varžybose atlikti tai, kas numatyta, nesugadinti treniruočių metu įtvirtintų įgūdžių.
Šaudymas varžybose kiek skiriasi nuo kasdieninio. Įsivaizduokime šiuolaikines varžybas: iškilminga aplinka, žiūrovai, teisėjai, ugnies linija, padalinta kas 80 centimetrų dalyviui, kurių eilėje vienu metu gali būti iki 160. Privalu sekti garsinius ar šviesos signalus, rodančius kiekvienos serijos pradžią ir pabaigą, galų gale visą laiką stebėti, ar tikrai pradedi taikytis į taikinį, skirtą būtent tau priešingame stadiono gale, vieną iš keliasdešimt gretimai stovinčių. Natūralu, kad papildomi dirgikliai kiek prislopina tuos jutimus, kurie lyg įprasti, bet ne taip jau ir lengvai pakartojami ekstremaliomis sąlygomis. Dažnas šaulys po pirmųjų savo tarptautinių varžybų yra nuoširdžiai pasakojęs apie galūnių virpėjimą taikantis, kuris tokioje disciplinoje kaip šaudymas, yra labiau nei nepageidaujamas. Su patirtimi, žinoma, tai praeina.
Fotografija – kitas Jūsų hobis. Kaip „susidraugavote“ su fotoaparatu?
Mokyklos laikais Jaunųjų technikų stotyje buvo fotografijos būrelis, gal ir dabar yra. Prisimenu su pagarba ir dėkingumu, ypatingai vadovą Augaitį. Tiurlenomės pliuškenomės ryškaluose, iki batus prisemdavome. Toks buvo pradžiamokslis, vėliau keletą metų intensyviai fotografuota, daugiausia gamtos tematika. Nuo to laiko pamilau plačiajuostes kameras, iki šiol jų ir laikausi. Prieš keturis metus įsigijęs fotoaparatą Hasselblad su portretiniu objektyvu pabandžiau pritaikyti jį peizažo fotografijai, ir atradau savitą braižą: nepakartojamo piešinio optika, preciziškas tikrovės atspindys, šimtaprocentinis erdvės proporcijų išlaikymas.
Jūsų nuotraukų stilistikos nesupainiosi su niekuo kitu: vienos fotografijos išsiskiria ypatingu laisvos, nesuvaržytos erdvės pojūčiu, žiūrovo žvilgsnį sustabdo nebent miniatiūrinis vienišo keleivio siluetas ar mažo namelio kontūrai... Kitose priešingai – fotoobjektyvą iš arti nukreipiate į tarsi nereikšmingas ir nesvarbias gamtos detales: kaligrafiškais ornamentais siūbuoja sudžiūvęs augalas, suskamba smilgų fuga. Viską vienija asketiškas minimalizmas ir Jūsų erdviuose darbuose suskambanti tyla. Kodėl gamta, o ne žmonės, miestas ir t.t. jūsų fotografijose?
Kiekvienam iš mūsų yra artima tam tikra aplinka, kurioje „sustoja laikas“ ir kurioje stipriau skiriame momentinius situacijos pokyčius, jai būdingas detales. Taip ir su temomis, kurios man artimos – atskirumas peizaže, augalijos plastika, uždarų gamtos erdvių savybės. Tai temos, atėjusios savaime, be „galvos sukimo“.
Ar jau atradote geros fotografijos receptą? Kokius įžvelgtumėt šaudymo iš lanko ir fotografijos panašumus? Juk ir vienur, ir kitur reikia pataikyti tiesiai „į dešimtuką“?
Tai, žinoma, kiek susiję su pačiu fotografavimo procesu, kai juostinė kamera su 12 kadrų verčia tiksliai, pamatuotai ir užtikrintai apsispręsti dėl užrakto paspaudimo. Iki to momento tenka pakankamai įsijausti į fotografuojamojo objekto aplinką, be abejo, jei tam užtenka laiko, ir atsiriboti nuo nereikalingų detalių, kurių visada aplinkui apstu. Čia sąlyčių su šaudymu iš lanko daug, ypatingai dėl tos „vienintelės“ strėlės, esančios lanke, kai dėl kitų – visai nesvarbu – kada ir kaip.
Asketizmo ir nutylėjimų visuma kartu su kompozicine darna, dažnai su dekoratyvumo elementais – manyčiau yra pagrindiniai darbų komponentai. Lietuvos peizažas su jam būdingo paviršiaus formų ir augalijos savitumu bei estetizmu yra pagrindas, kuriam esu dėkingas už įvairialypiškumą ir išskirtinumą. Ir už tuos netikėtus atradimus, gamtai priimant mūsų industrinės kūrybos svetimkūnius, savitam jų sąryšiui.
Ar domisi šiais pomėgiais ir Jūsų trys gracijos: žmona Gražina bei dukros Geistė ir Gailė?
Šeimos palaikymą jaučiu visą laiką, juolab kad vyresnioji dukra Gailė keletą metų šaudė iš lanko, domisi grafika, o šiais metais ruošiasi stojimui į dailės akademiją, jaunesnioji Geistė – kruopšti rankdarbių specialistė ir „visokių galų“ meistrė. Žmona Gražina dirba tautodailės srityje, ji mano daugelio pradėtų sumanymų įkvėpėja ir puoselėtoja. Joms visoms už tai labai dėkui.
Į fotomedžioklę
