Vilniaus dailės akademija
Joanos Deltuvaitės baigiamojo darbo „Po“
R E C E N Z I J A
Šiuo fotografijų ciklu Joana Deltuvaitė tęsia savo ankstesnius darbus „Buitis“ ir „Persikraustymas“. Nors jos objektas išlieka tas pats – panaudoti ir nusidėvėję daiktai, šis fotografijų ciklas kreipia mintis į anksčiau autorės netyrinėtas sritis.
Pirmiausia, čia dominuoja daikto-kūno santykis. Autorė fiksuoja daiktus, skirtus kūno priežiūrai. Visas ciklas – tai viename vonios kambaryje sugyvenanti keturių merginų kosmetika, šampūnai, skutimosi ir prausimosi priemonės ir t.t. Autorė taip priartėja prie daiktų, kad matytųsi tik fragmentai. Ryškus tik centras, o visa kita plūduriuoja neaiškume. Sukuriamas įspūdis tarsi iš tikrųjų prisitraukinėtume daiktus, kad geriau įžiūrėtume, užmiršę viską aplink. Tačiau tai, kas taip prisitraukus įžiūrima, nėra pats daiktas, bet kūno pėdsakai – plaukai, nuo nuolatinio naudojimo arba, priešingai, nepajudinamo stovėjimo apskretę, dulkėmis apėję paviršiai. Visa tai matoma tarsi pro mikroskopą, tarsi norint ištirti tai, kas paprasta akimi nematoma. Ir tikrai – jei atsitrauktume toliau, šie kūno pėdsakai ant daiktų liktų nepastebimi, jų tarsi nė nebūtų ir daiktai žaižaruotų įprastomis spalvomis. Bet ne, jaunajai fotografei reikia prisiliesti prie to plauko, užčiuopti kūno šilumą ir tai, kaip masinės gamybos daiktas per sąlyčius su kūnu apsitraukia unikalumu.
Bet kaip tik dėl to mikroskopinio žvilgsnio šie daiktai yra šiurpiai negražūs. Taigi antroji kategorija, kurią siūlo apmąstyti Deltuvaitės kūrinys – tai grožis ir jo virsmai. Paradoksas čia tas, kad gražindami kūną šie daiktai patys tampa negražūs. Jie tarsi atiduoda grožį, už tai atsiimdami kūno išskyras, atmatas, nuotrupas – tai, kas netinka prie daiktų kūno. Tačiau tai yra ne auka, bet išdavystė – šitas plaukų šepetys, tas skutimosi įrankis, anas buteliukas išduoda, kuo kūnas yra/buvo negražus. Kūnas nėra tobulai nugludintas ir kvepiantis, kaip jį mums piešia reklama, jis pilnas nešvarumų ir todėl jo grožiu ši fotografija verčia suabejoti amžiams.
Reklama – trečiasis sluoksnis, nors ir labiausiai rėkiantis. Iš tikrųjų Deltuvaitė, kaip ir daugelis šiuolaikinių fotografų, naudoja reklamos strategiją taip priartinti ir išryškinti daiktą, kad jis taptų kone apčiuopiamas ir taip brautųsi tiesiog į pačią sielą. Bet reklama paprastai išryškina tobulus paviršius, tuo tarpu kai Deltuvaitė – negražumą, net iki šleikštulio. Tai, žinoma, daiktų gyvenimas „po“, kaip skelbia pavadinimas: po reklamos, po pirkimo-pardavimo akto. Bet šito gyvenimo vaizdas leidžia įsitikinti reklamos dirbtinumu. Fotografijų sprendimas sulėtina ir užfiksuoja apgaulės momentą – iš pradžių manai, kad gėriesi (ar bodiesi) kaip visada tobulai nufotografuotais daiktais, bet paskui netikėtai išvysti jų netobulumą ir susilietimų su kūnu istoriją. Fikciją pakeičia realybė, bet, žinoma, ji irgi fotografinė.
Ši fotografijų strategija apgauna ir geismą. Mat žvilgsnis į daiktus iš arti (ryšku), užmirštant viską aplink (viskas skendi migloje) yra ne tik tyrinėjantis, bet ir geidžiantis. Reklaminis vaizdas taip pat stiprina geismą. Tačiau Deltuvaitės užfiksuoti moters kūnui atstovaujantys daiktai „užmuša“ geismą, nupurto jį fizine plaukų ir gleivių tikrove. Taigi statiška fotografija sukuria geismo dinamiką, o suvokėjas pakimba abejonės erdvėje: čia taip negražu (net šlykštu), bet taip traukia...
Dr. Agnė Narušytė
