Būna galvoju apie žmogaus odą, arba greičiau kas slypi po ja... Save matau truputi Jonathan Glazer filmo „Po oda“ kontekste, nes kartais esu beveik tikra, jei išsinerčiau iš savo odos (kad ir kaip tai makabriškai skambėtų), ten būtų kažkas visai kito, nepažįstamo, keisto, bet kartu gražaus ir intriguojančio. Tik tas prilipęs apvalkalas neleidžia kitiems to pamatyti.