Ir visa tai atsiliepė, visai kaip tas aidas kitoj pusėj kranto - pasikartojo ir paliko...ir išėjo. Iš dangaus man leidosi rudenio kvapai, tirpo snaigės manose lūpose, virpindamos vis skirtingą mano gilią žaizdą, liejosi lietus...ir po šitiek laiko geriau jau būsiu pirmoji, kuri pasitrauks į šalį nuo to vingiuoto ir duobėmis nusėto tako. O tu nesustok, eik nenusisukęs toliau. Kaip ir tuomet, kaskart girdėdamas mano žingsnius, bet nenukrypdamas nuo tolumoje mirgančių miražų. Tik dabar jau sklaidosi tas periodiškas duslus garsas. Tolsta...bet ar svarbu tai? Geriau išeiti taip, kad ir po daugybės laiko tu manytum, jog seku tau iš paskos..
