Norėčiau siautulingos fotosesijos, bet viskas baigsis eilinės kopūstienės virimu. Dar norėčiau nueit į Brodą pasišokt, o viskas daug saugiau baigsis gerai pramintu „child-kitchen-bed“ scenarijum. Norėčiau susimauti, bet sėdžiu romiu veidu & jaukiai dalykiniu švarkeliu ir gan sėkmingai imu tuos savo interviu. Nors retai gaminu tokias įmantrybes, užsimaniau pyrago su ricotta sūriu – gavau tik Mascarpone ir Feta. Galiausiai turiu nevisai tą pyragą ir dienotvarkėj nenumatytas salotas. Turiu laiko ir leidžiu vėjais. Turiu darbų grėsmingai artėjančiais deadline'o veidais, bet lengva ranka iškeičiu juos į daug puikesnius dalykus. Dar prisimenu tekstų rašymo malonumą, bet neprisimenu į kurį iš savo paskutiniųjų būčiau įdėjusi ką nors, išskyrus pareigą ir atsakomybę. Kasryt išblaškytomis mintimis užkliūnu už vieno tokio bukai įsismeigusio „taip, bet...“. Ir per dieną ne milimetro nepajudėjusi nei į „taip“, nei į „bet“ su tuo pačiu ir užmiegu. Paleidžiu intelektualiai neįpareigojančią dainą ir padidinu greitį. Taip ir švaistau tą pulsavimą vėjais.. Bet po truputį pradedu spurdėti, ir tai yra gerai:)
