Godumas. Jos gyvenimas – tikras kraštutinumų kaleidoskopas: ji nemėgsta prėsko maisto, jos valgiaraštyje egzistuoja tik tai kas be galo saldu arba tai kas be galo aštru, tik tai kas sukelia deginančią sensaciją jos gerklėje ir priverčia sekundei sustoti kvėpavus. Kasdienybėje ji nori jausti absoliučią laimės sukeltą ekstazę arba visišką, sielą draskantį liūdesį, o jei negauna to ko trokšta, skriaudžia aplinkinius to visai nenorėdama. Meilėje ji ieško aistros, atsidavimo, pasiaukojimo ir besąlygiškos draugystės, o pajutusi kasdienybę ji išsigąsta ir paprasčiausiai dingsta nuo žemės paviršiaus. Kodėl? Tai nėra jaunatviškas maksimalizmas ar knygose sukurtų idealų vaikymasis, ne, tai yra godumas. Ji yra godi, ji nori gyvenimo, ji nori maisto, ji nori laisvės, ji nori kūrybos, ji nori meilės, bet ji nori šių dalykų tik tokiu pavidalu, kuris būtų tikra emocinė bomba ir priverstų jos širdį plakti greičiau.
...
Reikia pripažinti, kad šis pažįstamas paveikslas turi savų privalumų bei trūkumų, apie kuriuos paskutiniu metu dažnai susimąstau. Ką aš galvoju apie godumą? Atradau, jog godumas gyvenime - nepaprastas akstinas kurti, realizuoti save per kūrybą (nesvarbu kokios formos ta kūryba būtų). Kita vertus, godumas, jeigu jį įsivaizduotumėme, kaip individualią būtybę yra vienišas, tiesiog vienišas ir taškas. Šis taškas nėra moralizuojantis ir toks neturėtų būti.