Mūsų šeima su šia močiute draugauja nuo 1957 m. Ji mums ne giminaitė, tačiau, sunkią minutę ištiesusi pagalbos ranką, tapo mūsų TETA KATIA.
1941 m. nuo vokiečių kareivių slapstėsi miškuose su 4 mėn. sūneliu. Badas ir šaltis atėmė iš jos tą vienintelį didį džiaugsmą...Gal išgyventas skausmas, gal Dievas daugiau nedavė, tačiau miręs sūnelis jai taip ir liko vienintelis... Ilgus ir gražius metus pragyveno su vyru, kurį prieš 20 m. apverkė... Likusi vienut vienutėlė nepalūžo, toliau tyliai dirbo kasdienius darbelius. Nemačiau jos be darbo sėdinčios. Negirdėjau aimanuojančios. Pagalbos neprašė, nenorėjo kitų įpareigoti savo rūpesčiais.
Prie namų turi nedidelį darželį, kuriuo labai didžiuojasi. Visus darbus nudirba pati: sėja, sodina, ravi, augina gėles. Namuose pasikūrena pečių, išsiplauna grindis, išsiskalbia rūbus, pasigamina valgyti, konservuoja atsargas žiemai. Jei pasitaiko proga, važiuoja į mišką uogauti ir grybauti.
Netrukus švęsime jos 90-ties metų jubiliejų. Sulaukusi tokio garbingo amžiaus, nepraranda gyvenimo džiaugsmo. Jos veidą nuolat puošia kukli šypsena. Duok, Dieve, jai sveikatos...
2010-09-06arkanoidas : Su geriausiais palinkėjimais TETAI KATIAI, net širdį suspaudė kaip perskaičiau apie vaiką, kadangi nėra nieko baisiau kai tėvai praranda savo vaikus. Stiprybės jai ir ilgų sveikų gyvenimo metų. Tik tokių žmonių dėka dabar turime tai, ką turime.
2010-09-07DRasa: Ačiū, Arkanoidai, perduosiu tetai Katiai labų dienų.
