Iš prarastų užrašų niekam
------
Sėdžiu čia pat. Tarp dregnuma dvelkiančių ir tvankiai užuodžiamų apipelijusių sienų. Kaip aš ten seniau minėjau? Mano išpažintis gal nei šokoladinio medalio neverta? Dalinausi savo sausom ir neapdorotom mintim apie kaip ten? .. draugystę? Heh, kaip norėčiau paskaityt iš naujo. dingo visi užrašai, memuarai laiškai ir poemos. Kam jų bereikia šiais laikais? Dabar apmokam sąskaitas keletu mygtukų spustelėjimu sėdėdami namuose, maistą, skudurus, kekšes užsakinėjam telefonu, kompiuteriu ir kitais radiacijos pririjusiais daikčiukais. Galų gale nenustebčiau jei ne už ilgo atsiras robotai kurie už mus eis nusišikt. Nes mes jau nebepajėgsim, nematysim reikalo. O kam? Srutom permirkęs tas gyvenimas aš galiu pasakyt. Nedejuoju, kad gyvenimas blogas ir taip toliau, bet kad jis nuostabus? Atsiprašau nesergu tom ligom: nei optimizmu,nei pesimizmu. Aš matau arba kaip yra,arba kaip mano smegeninė teikiasi viską matyt, kitaip aš išprotėčiau. O gal jau?
Žinai, man nieko keisto matyt kaip žmonės eina tais srutom permirkusiais takais, keliais, laiptais, kalnais, bedugnėm ir dar velniai žino kuo. Juk aš pati tuo pačiu einu. Nuostaba iš kur tiek daug apie šūdą? O viskas labai paprasta, beveik viskas man juo ir prasideda, drįsčiau net nusikvatot iš visų plaučių tiek kad paspringčiau savo putom ir teigt jog dažniausiai tuo pačiu ir negeriau baigiasi.
Sėdžiu krapštau nosį ir galvoju ką aš čia veikiu. Geras užsiėmimas. Ne, rimtai! Priverčia mano širdį kažkiek džiūgaut. Sėdi susigūžus vidury velniai žino kokios gatvės, kokiu paros metu ir kokioj stadijoj. Nusispjaut. Per petį ar į žmogų, nesvarbu. Man patinka pakelt akis nuo žemės ir pažiūrėt į praeivius. Vienas nelabai ir praeivis, greičiau gal koks ex super duper taurės bėgimo varžybose laimėtojas, nes gan smarkiai judina savo sustabarijusio pasturgalio kaulus. O elementari realybė tame, jog jis tiesiog tipinis tautietis, eilinį kart skubantis niekur. Kol minutę negaliu atitraukt nuo jo kaulėto užpakalio akių girdžiu kaip pardunda vinim į gatvės grindinį kažkas smulkaus ir nenustebsiu - greito. Vėl. Dar viena skubanti moteris. Matau, kaip jos plaukai dirbtinom garbanom po truputį yra vėjo dėka, lūpos kiek sudiržusios ir per riebiai pridažytos. Pro ryškaus raudono palto pasikelusį kamputį galėjau net įžvelgt, jog jos nelaimei pėdkelnės buvo prairusios. Jai iš paskos kitas skubantis veikėjas: gracingai ir taisyklinga eisena save surakinęs vyriškis, tarsi moteris - sugeba daryti keletą veiksmų vienu metu; jis eina ir matau, kaip nusiemės pasenusią greičiausiai jau utėlių pragraužtą skrybelę taisosi riebaluotus turbūt tūkstančius metų neplautus plaukus. Jo pirštai kiek ne kaip baltarankio. Matosi paaugę nagai, po panagėm greičiausiai žemės. Darbininkas. Kiek daug galima pasakyt iš žmogaus vien per keletą sekundžių, per kurias jis ar ji praeina pro mane. Kur jie visi skuba aš nesuprantu. Nors.. gal jei būčiau nors vieno iš jų vietoje, dabar taipogi skubėčiau. Manęs namuose lauktų garuojanti vakarienė, gal net šuo, ar vaikai. Velniai žino, kaip būtų. Gal net turėčiau savo sušiktą kilimėlį prie durų. Jaučiu, kaip pirštai stingsta nuo šalčio, tarsi maldaujantys manęs pasigailėjimo ir prašantys eit kažkur, kur nors kiek šilčiau. Deja, aš ne iš tų, kurie kreipia dėmesį į maldas, atgailavimus, aš net atleist nemoku. Niekur neskubu, niekas net ir nelaukia. Aš tokia gyva, kad net mirus. Per daug. Užsimerkiu ir matau akyse savo deginamos žvakės liepsną. Taip ramu ir apgailėtina, kad net pykina ir jei tik turėčiau iš ko, tiesiai čia ir dabar, iš visos savo meile ir gėriu bespinduliuojančios širdies privemčiau tiesiai Jums ant kojų.
Aš viena, lauke, ir dar koks karys iš manęs. Mano stiprybė ir valia neišsibaigianti srauni vėmalų upė, prie kurios vaikai besiklegendami jau matau dabar, kaip su džaugsmu renka nuvytusias saulėgrąžas, kurių niekad net ir nebuvo. Jei mano širdis turėtų akis, ji taptų suknista nerege, kurios akys tuščiai baltuoja it avių prigrūstas tvartas paruoštas skerst. Jei mano sąžinė turėtų balsą, greičiausiai ji tiesiog tyliai niūnuotų man lopšines, ramesniam miegui. Jei mano moralė turėtų normas, jos kojos ir rankos būtų seniausiai nugangrenavusios ir iš lėto rijamos mėsėdžių vikšrų patamsy.
