atsidarius langą, pro jį išėjo rūkalai, o įskrido lapas. keistai susiraukšlėjęs ir panašus į vabzdį. norėjau arba jį mušti, arba glostyti. gerai, jog šalia nebuvo jono biliūno, tas būtų jį neabejotinai nušovęs čingačguko strėle. vabzdžiai sudaro apie devyniasdešimt procentų visų gyvūnų rūšių ir tai geriausias įrodymas, kad nesu vabzdys. veikiausiai aš lapas, o vabzdys – tu, nes tu man ir sudarai devyniasdešimt procentų pasaulio, likusius dešimt palikdama, tarkim, mineralams. https://www.mkds.lt/produktai/namu-prieziuros-priemones-apsauga-nuo-kenkeju/vabzdziu-kontrolei

kambarys. dešinėje lordas byronas auksiniuose rėmeliuose, kairėje – jane birkin. sidabriniuose, raudono sidabro (tokio nebūna, tačiau juk žinai mane esant slaptą alchemiką, tad man sidabras gali būti nors ir džinsų spalvos, nors ir senų paltų). šios abi ikonos – toks keistas kontekstinis stereo, užgulantis vidines ausis ir kitus subproduktus ar tai, ką ištvirkę estetai vadina jūros vaisiais.

dabartiniai judesiai mažų mažiausiai nekomfortiški (o komfortą mėgstu). bet rimti dalykai nenuveikiami akimirksniu. tai procesas, bet ne kafkos prasme. matau, jog vystosi teigiamai, neabejotinai pamojuosim jam ranka. farewell, farewell, my native shore, kaip rašė ikona iš dešinės, o ikona iš kairės į tai sudužo, kai jos vyras nuorūka sudegino barą, besifilmuodamas kažkurioje pietinių amerikų.

kažkaip tekdavo pačiam kurtis gyvenimą, nebuvo kas jį atsiųstų skaipu, net nebūdavo nuorūkos, kuri jį sudegintų. ir kūriausi. tas gyvenimas pilnas keisčiausių landų, pro kurias pralindau, net kai kuriose netilpdamas.

norėjau būti laisvas. ir buvau.

norėjau tapti žinomas ir tapau.

norėjau rasti ir radau.

bet svarbiausia – kad lapas, įskridęs pro mano langą, tikrai nevirstų vabzdžiu.

virsti tavimi aš nenoriu.