Paskutiniu metu daug galvoju apie emocijas ir jų daromą įtaką mano asmeniui. Kartais nesuprantu ar jos yra mano draugės, ar mano priešės... Toks įspūdis, kad būna dienų, kai jaučiu visą pasaulio liūdesį, kai fiziškai jaučiuosi esanti liūdesio glėbyje. Jaučiu jo alsavimą savo blakstienose ir rankas braukiančias per mano stuburą. Kita vertus, būna dienų, kai jaučiu visišką, tyrą, vaikišką ir sunkiai sukontroliuojamą džiugesį, kuris liejasi per kraštus ir paliečia ne tik mane, bet ir žmones esančius aplinkui, užkrėsdamas juos juoku ir šypsenomis. Ir būna tos dienos, kai nejaučiu nieko, tarsi būčiau tuščias, baltas kambarys į kurio sienas atsimušinėja vakarykščiai aidai.